Šlapimo susilaikymas – būklė, kai šlapimo pūslė prisipildo, tačiau organizmas negali išskirti šlapimo dėl mechaninės kliūties ar nervinio sutrikimo. 

Būklė skirstoma į ūminę ir lėtinę formą: ūminis šlapimo susilaikymas išsivysto staiga ir sukelia stiprų skausmą apatinėje pilvo dalyje, lėtinis vystosi palaipsniui ir dažnai lieka nepastebėtas, kol nekyla komplikacijų.

Vienam iš dešimties vyrų, sulaukus 70 metų, per artimiausius penkerius metus išsivysto ūminis šlapimo susilaikymas.

Negydomas sutrikimas pažeidžia inkstų funkciją, sukelia šlapimo takų infekcijas ir šlapimo pūslės akmenis.

Ūminė forma laikoma skubia medicinine situacija, reikalaujančia neatidėliotino šlapimo pūslės kateterizavimo arba antgaktinės punkcijos, jei kateterio įvesti nepavyksta.

Pastebėjote silpnėjančią šlapimo srovę? Registruokitės konsultacijai → Urologijos paslaugos.

Ūminis šlapimo susilaikymas

Dažniausia ūminio šlapimo susilaikymo priežastis vyrams yra gerybinė priešinės liaukos hiperplazija – liga, kuria serga nuo 50 iki 90 proc. vyresnių nei 50 metų vyrų, tačiau iki ūminio susilaikymo ji progresuoja dažniausiai vėlesniame amžiuje.

Diagnozė nustatoma pagal tris požymius: priešinės liaukos padidėjimą, vidinę šlapimo pūslės obstrukciją ir apatinių šlapimo takų simptomus, kurie dažniausiai pasireiškia dar prieš ūminį susilaikymą.

Antra pagal dažnį priežastis – priešinės liaukos karcinoma, antra pagal dažnį piktybinė vyrų liga po plaučių vėžio. Liga ilgai nesukelia simptomų arba primena gerybinės hiperplazijos požymius, o skausmas atsiranda tik vėžiui peraugus priešinės liaukos kapsulę. 

Diagnozei naudojamas PSA tyrimas. Priešinės liaukos tyrimą rekomenduojama atlikti visiems vyresniems nei 50 metų vyrams kasmet.

Kitos ūminio šlapimo susilaikymo priežastys apima šlaplės susiaurėjimą po atliktų šlaplės procedūrų, anticholinerginius vaistus ir triciklius antidepresantus, sutrikdančius šlapimo pūslės neuroraumeninę funkciją, bei neurologines būkles – cukrinį diabetą, išsėtinę sklerozę, Parkinsono ligą ar insultą. 

Būklę taip pat gali sukelti operacijos (įskaitant radikalią cistektomiją), ilgalaikis vidurių užkietėjimas ar narkozei naudoti vaistai.

Lėtinis šlapimo susilaikymas

Lėtinis šlapimo susilaikymas išsivysto palaipsniui, kai nusilpęs šlapimo pūslės raumuo nebepajėgia iki galo išstumti šlapimo. 

Pūslėje pradeda kauptis liekamasis šlapimas, kurio kiekis ilgainiui didėja. Ilgainiui išnyksta ir šlapimo pūslės raukos tonusas, todėl iš perpildytos pūslės šlapimas pradeda nuolat lašėti. Skirtingai nei ūminė forma, lėtinis šlapimo susilaikymas nereikalauja skubaus gydymo.

Būdingi lėtinio šlapimo susilaikymo požymiai – silpna, pertrūkiais tekanti šlapimo srovė, nepilno pasišlapinimo jausmas, užsitęsęs šlapinimosi procesas nuo pirmo mėginimo pasišlapinti ir dažnas šlapinimasis naktį. Dėl nuolat pūslėje likusio šlapimo padidėja ir šlapimo takų infekcijų rizika.

Lėtinį šlapimo susilaikymą sukelia tos pačios priežastys kaip ir ūminį – dažniausiai gerybinė priešinės liaukos hiperplazija, rečiau šlaplės susiaurėjimas ar neurologinės ligos.

Diagnostika

Diagnozė pradedama nuo išsamios paciento ligos anamnezės – gydytojas išsiaiškina buvusias operacijas ir vartojamus vaistus. Ūminio susilaikymo atveju apčiuopiama skausminga, pilna šlapimo pūslė. 

Visiems pacientams atliekamas tiesiosios žarnos tyrimas pirštu, kurio metu įvertinamas priešinės liaukos dydis ir konsistencija. Netolygus priešinės liaukos didėjimas, vietiniai sukietėjimai ar mazgeliai rodo galimą piktybinį procesą.

Laboratoriniai tyrimai apima bendrą šlapimo tyrimą, o įtarus infekciją – šlapimo pasėlį. Taip pat atliekamas bendrasis kraujo tyrimas, šlapalo, elektrolitų ir kreatinino nustatymas kraujyje, o vyrams papildomai – PSA tyrimas.

Šlapimo pūslės ir inkstų būklei įvertinti naudojamas ultragarsinis tyrimas. Urodinaminiai tyrimai matuoja šlapimo pūslės slėgį ir šlapimo srovės stiprumą, taip padedant nustatyti sutrikimo priežastį.

Gydymas

Ūminio šlapimo susilaikymo atveju būtina nedelsiant kateterizuoti šlapimo pūslę. Jei kateterio įvesti pro šlaplę nepavyksta dėl striktūros ar labai padidėjusios priešinės liaukos, atliekama antgaktinė šlapimo pūslės punkcija.

Lėtinio šlapimo susilaikymo atveju skubi kateterizacija nebūtina, jei paciento inkstų funkcija nepakitusi. Tačiau atsiradus biocheminiams inkstų nepakankamumo požymiams, kateterizuoti būtina. 

Priežastinis gydymas taikomas atkūrus šlapimo nutekėjimą iš pūslės – šlaplės striktūrai gydyti naudojama šlaplės plastika arba endoskopinė uretrotomija.

Gerybinės priešinės liaukos hiperplazijos gydymas grindžiamas trimis principais:

• Paciento stebėjimas – kasmetinis priešinės liaukos tyrimas pirštu ir PSA nustatymas, o kiekvienos konsultacijos metu įvertinamas šlapimo srovės stiprumas ir liekamojo šlapimo kiekis. 
• Medikamentinis gydymas: esant mažai priešinei liaukai skiriami α-blokatoriai (prazosinas, doksazosinas), esant didelei – 5-α reduktazės inhibitoriai (finasteridas). Prieš skiriant 5-α reduktazės inhibitorių būtina atlikti PSA tyrimą, nes vartojant šį vaistą PSA lygis per metus gali sumažėti iki 50 proc. 
• Chirurginis gydymas taikomas, kai medikamentinis gydymas neduoda pakankamo rezultato.

Kada kreiptis į gydytoją urologą?

Į gydytoją urologą būtina kreiptis nedelsiant, jei:

• Visiškai negalima pasišlapinti;
• Jaučiamas stiprus skausmas apatinėje pilvo dalyje;
• Simptomai atsirado staiga;
• Atsiranda karščiavimas ar kiti infekcijos požymiai;
• Šlapime pastebimas kraujas, net jei jis pasirodė vos kartą;
• Skauda juosmenį, šoną ar pilvo apačią kartu su karščiavimu, šaltkrėčiu ar bendru silpnumu – tai gali rodyti šlapimo takų infekciją ar inkstų akmenligę.

Urologo konsultacija taip pat rekomenduojama pastebėjus:

• Silpnesnę ar nutrūkstančią šlapimo srovę;
• Jausmą, kad šlapimo pūslė neištuštėja iki galo;
• Dažną šlapinimąsi mažais kiekiais.